Turkijos geografija: regionai, sienos ir teritorija
Turkija yra geografiškai įvairi šalis, kurios kraštovaizdį formuoja jos padėtis, jungianti Pietryčių Europą ir Vakarų Aziją. Anatolijos pusė sudaro didžiausią šalies dalį, o Europos dalis, Rytų Trakija, sudaro 3% žemės, bet turi daugiau nei 15% gyventojų. Sausumos teritorijas skiria svarbūs vandens keliai, įskaitant Bosforą, Marmuro jūrą ir Dardanelus.
Tautos fizinė geografija pasižymi nepaprasta įvairove. Teritorijoje yra plačios Anatolijos lygumos, tankūs miškai palei Juodoji jūra pakrantę, pusiau sausringos žemės, natūralūs ežerai ir skirtingos Egėjo ir Viduržemio jūros pakrantės. Anatolijos lyguma yra geografiškai atskirta nuo Juodoji jūra regiono Ponto kalnais, kurie susilieja su Tauro kalnais šiaurės rytuose, kur yra Ararato kalnas.
Sienų ir teritorijų istorija
Tarptautiniai ryšiai su Turkija vystėsi per kelias svarbias sutartis. Sienos su Graikija, kurios ilgis 206 km, ir Bulgarija, kurios ilgis 240 km, iš pradžių buvo nustatytos Konstantinopolio sutartimi 1913 m., o vėliau patvirtintos Lozanos sutartimi 1923 m. Sienos su Armėnija (268 kilometrai), Azerbaidžanas (9 kilometrai) ir Gruzija (252 kilometrai) buvo apibrėžtos 1921 m. Maskvos ir Karso su Sovietų Sąjunga sutartimis.
Be to, 499 km ilgio siena su Iranu pirmą kartą buvo nustatyta 1639 m. Kasr-ı Şirin sutartimi ir dar kartą patvirtinta 1937 m. 1923 m. pasirašius Lozanos sutartį, Turkija perleido teritorijas dabartiniame Irake ir Sirijoje, išskyrus Mosulą. 1926 m. Mosulas buvo perduotas Jungtinei Karalystei mainais į 25 m. koncesiją 10 proc. pajamų iš naftos gavybos regione.
Regioniniai kraštovaizdžiai ir hidrologija
Juodoji jūra regionas pasižymi išskirtiniu ekologiniu profiliu. Jos kraštovaizdžiui būdingos kalnų grandinės, einančios lygiagrečiai su pakrante, kartu su dideliu drėgnumu ir krituliais. Rytiniame Juodoji jūra regione yra Alpių kraštovaizdis, pasižymintis stačiu ir tankiu miškingu šlaitu. Morfologiškai statūs šlaitai yra akivaizdūs tiek po vandeniu, tiek kalnuose, kur jūros dugnas nukrenta žemiau 2000 metrų palei liniją nuo Trabzono iki Turkijos ir Gruzijos sienos, o kalnai greitai pakyla iki 3000 metrų aukščio, o Kaçkaro viršūnė siekia 3971 metrus.
Regiono hidrologijoje dominuoja pagrindinės upės, tekančios link Juodoji jūra. Iš vakarų į rytus pagrindinės upės yra Sakarya (824 km), Kızılırmak (1355 km, ilgiausia upė Turkijoje), Yeşilırmak (418 km) ir Çoruh (376 km). Didelis kritulių kiekis, siekiantis iki 2200mm per metus, palaiko tankius miškus, kuriuose vyrauja ąžuolai, bukai, lazdynai (Corylus avellana), skroblai (Carpinus betulus) ir saldūs kaštonai (Castanea sativa).
Turkijos geografija yra sudėtinga, apimanti atskirus regioninius padalijimus. Pirmasis geografijos kongresas, vykęs Ankaroje 1941 m. birželio 6-21 d., oficialiai padalino Turkiją į septynis regionus pagal klimato, topografijos, floros, faunos ir žemės ūkio įvairovę. Vėliau šie regionai buvo suskirstyti į keturis pakrančių regionus ir tris vidinius regionus, pagrįstus artumu aplinkinėms jūroms ir vieta Anatolijoje.
Norint suprasti Turkijos geografinį kontekstą, reikia pripažinti įvairius topografinius ir istorinius teritorinius apibrėžimus. Pagrindiniai geografiniai ypatumai yra:
- Anatolijos lyguma šiaurėje ribojasi su Ponto kalnais.
- Ponto ir Tauro kalnų susiliejimas šiaurės rytuose.
- Turkijos geografinis centras, įsikūręs Eşrefpaşa vietovėje Çandır District, Jozgato provincija.
Šis straipsnis parengtas naudojant DI pagalbą remiantis keliomis naujienų ataskaitomis, o mūsų redaktoriai jį peržiūri pagal redakcinius principus. Redakciniai standartai · Pranešimai ir kontaktai
Komentarai 0